Nuo cukraus kubų iki gabalinio cukraus

Cukraus galva – pirmykštis cukraus pavidalas

Cukraus galvos yra pirmykštis cukraus gamybos būdas ir pati gryniausia cukraus forma. Cukraus galvos gamintos iš švaraus cukranendrių cukraus, kuris būdavo pilamas į cilindro pavidalo formą su nedidele skylute dugne, kad ištekėtų syvų perteklius. Vėliau jis porą savaičių džiūdavo, kol kristalizuodavosi.

 

Formos

Persijoje cukrui formuoti ir džiovinti buvo naudojami išskobti bambukai, Egipte naudotos stiklinės cukraus galvų formos, o kinai pirmieji pritaikė odines formas. Europoje daugelį metų buvo naudojamas medis, vėliau jį pakeitė oda. Tačiau oda ir medis nėra patvarios medžiagos, todėl pradėjus pramoninę gamybą formas imta gaminti iš plieno arba cinko. Formos šone buvo įtaisyta sagtis, tad cukrui išdžiūvus formą būtų galima nesunkiai atidaryti ir išimti cukraus galvą.

 
Cukraus galvos, sveriančios per 10 kg

Cukraus galvos sverdavo 5–15 kilogramų, taigi vienam pirkėjui tai buvo per daug ir per brangu. Todėl pagal poreikius būdavo atlaužiamas reikiamo dydžio gabalas. Dideles cukraus galvas būdavo sunku apdoroti, o ir parduotuvėse jas vis tiek smulkindavo, tad vėliau nuspręsta galvas pjaustyti griežiniais. Tai buvo patogiau ir pardavėjams, ir pirkėjams.

 
Industrializacija ir centrifuga

Maždaug 1900 m. pradėtas taikyti centrifugos metodas, leidęs cukraus masę daug greičiau išdžiovinti. Užuot laikius cukraus galvas džiovykloje, jos būdavo sudedamos į centrifugą ir sukamos (vis dar tūtos pavidalo formose kaip anksčiau). Baigus džiovinti jas tereikėjo išimti iš formų ir supakuoti.

 
Gamybos nutraukimas

Danijoje ir Švedijoje cukraus galvos buvo gaminamos maždaug iki 1940 m. Tada cukrų pradėta smulkinti – šiandien šis gaminys žinomas kaip cukraus pudra. Net iki 1955 m. pardavėjai cukrų sverdavo svarstyklėmis, vėliau cukraus pudrą pradėta pardavinėti 2 kg pakeliais, kurie mums įprasti ir šiandien.


Kai kur dar galima nusipirkti cukraus galvų. Dabar jos tesveria apie 250 g ir gabenamos iš Vokietijos.
 
[Šaltiniai: Gertruda Helgesson iš Arlės (Arlö) cukraus muzijaus ir Erikas Jųrgensenas iš Nakskovo cukraus muziejaus]