Cukraus kelias į Europą

Saldumas iki cukraus

Ir Europoje, ir kitose pasaulio dalyse saldus skonis pažįstamas ne vieną tūkstantmetį. Kol dar nebuvo cukraus, mūsų protėviai maistą saldindavo medumi, datulėmis. Apie tai byloja senųjų Viduržemio jūros regiono civilizacijų raštai ir bareljefai.


Medus yra seniausia mums žinoma saldinimo priemonė. Tai liudija Ispanijoje esančiuose Arãnos urvuose rasti 12000 metų senumo piešiniai, kuriuose pavaizduotos medų kopinėjančios moterys. Medų moterys dėdavo į kepinius (kaip ir mes šiandien), gamindavo midų, valydavo juo žaizdas. Iš pradžių mūsų protėviai vartojo laukinių bičių medų. Vėliau buvo sumanyta bites laikyti aviliuose – kaip įprasta šiandien.


Nors cukrus Europą pasiekė tik apie 1100 metus, jis paplito tik 16 amžiuje. Iki tol jį vartojo tik turtingieji – valgiams pasaldinti ir kaip maistą.

 

Cukranendrių gimtinė – Ramiojo vandenyno salos

Pirmiausia cukrų pradėta išgauti iš cukranendrių (saccharum officinarum). Žolės, iš kurių išsivystė cukranendrės, kildinamos iš keleto Ramiojo vandenyno salelių, tarp jų – Polinezijos ir Melanezijos. Mokslininkai turi įrodymų, kad šios žolės augo prieš 10000–15000 metų. Maždaug prieš 8000 metų iš šių salelių jos buvo atvežtos į Indoneziją, Indiją ir Kiniją. Pirmykštės žolių rūšys seniai išnyko.  Šiandien cukranendrės užauga iki šešių metrų aukščio. Jos auga tropinio ir subtropinio klimato aplinkoje. Kadangi cukranendrėms reikia daug vandens ir šilumos, jos gali augti tik pietiniuose Europos regionuose, pavyzdžiui, Ispanijoje, Madeiroje ir Portugalijoje. Didžiausi cukranendrių cukraus gamintojai įsikūrę Brazilijoje, Kuboje, Indijoje, Filipinuose ir Meksikoje.


Tačiau kaip žmonės sugebėdavo išgauti iš cukranendrių saldumą, nežinodami šiandien taikomų cukraus gamybos būdų? Indai iš cukranendrių spausdavo drumstus syvus arba tiesiog čiulpė jas tarsi ledinukus ant pagaliuko (dar ir šiandien tai galima pamatyti daugelyje šalių). Vėliau jie išmoko virti cukranendrių syvus. Išvirę syvai kristalizuodavosi ir pavirsdavo kietu cukrumi.

 

„Nendrės, gaminančios medų be bičių“

Pasakojama, kad cukranendres (ar bent žinią apie jas) į Graikiją atvežė Aleksandras Didysis, grįžęs po karo žygio iš Indijos. Maždaug 300 m. pr. Kr. jo admirolas Nearchas iš Persijos įlankos įplaukė į Indo upę, kurios krantuose augo svyruojančios cukranendrės. Jis nusilaužė vieną nendrę, paragavo ir sušuko: „Indiškos nendrės gamina medų be bičių!“.
 
Į vakarinę Viduržemio jūros regiono dalį cukrų atvežė arabai. Jie augino cukranendres užkariautoje pietų Ispanijoje ir Sicilijoje. Viduramžiais cukraus importo ir eksporto srityje Europoje pirmavo Venecija.  Cukranendrių cukraus žaliava buvo gabenama iš Indijos, Venecijoje perdirbama, vėliau eksportuojama į įvairias Europos šalis.
 

Baltasis auksas

Cukrus buvo labai brangus, dėl to pramintas „baltuoju auksu“. Pasiturintieji cukrų netgi kaupdavo kaip santaupas.
 
Pasakojama, kad vienas vyskupas daug metų pirko cukrų iš Portugalijos pirklių ir slėpė jį savo kambaryje. Kai jis mirė, jo daiktai atiteko vienuoliams. Šie norėjo pasidalyti ir cukrų. Bet kai jo paragavo, jų veidai persikreipė. Vietoj laukto saldumo vienuoliai pajuto aitrų ir nemalonų skonį. Jie nežinojo, kad cukrus per Egiptą buvo gabenamas kupranugariais.  Kelionės metu į cukrų įsigėrė kupranugario prakaitas, todėl atsirado nemalonus skonis.  Praradęs saldumą cukrus buvo bevertis.

 

Auganti cukraus gamyba

Cukraus gamyba išaugo 15 amžiaus pabaigoje, kai keliautojų pastangomis cukranendrės išplito tolyn į pietus. Pavyzdžiui, Henris Jūreivis atvežė jų iš Sicilijos į Kretą. Syvai būdavo spaudžiami rankiniais slėgtuvais. Vėliau pradėtas naudoti gyvulių varomas malūnas, o galiausiai syvams spausti pritaikyta vandens energija.

 

Cukranendrių auginimas kolonijose

Keliaudamas Kolumbas išsiaiškino, kad Karibų jūros klimatas puikiai tinka cukranendrėms auginti. Apie jų kultivavimą jis sužinojo Madeiroje ir atvežė cukranendrių į Ameriką bei Vest Indiją, kur buvo užveistos didžiulės plantacijos. Cukraus žaliava buvo gabenama atgal į Europą, ten perdirbama ir parduodama. Ilgainiui dėl augančios gamybos cukrus darėsi vis prieinamesnė prekė, skirta ne vien turtingai aukštuomenei.

 

 

17 a. dauguma Europos šalių turėjo kolonijų, taigi pačios galėjo auginti cukranendres.  Liūdnesnė cukraus istorijos dalis yra ta, kad darbo jėga cukranendrių plantacijose buvo vergai, į kolonijas atvežti iš Afrikos.

 

Perėjimas prie cukrinių runkelių

Napoleono karų metu (1803–1815 m.) Napoleonas užkirto jūrų prekybos kelius, tad laivais buvo neįmanoma įsivežti cukraus žaliavos. Dėl to Europoje pradėta ieškoti cukranendrių pakaito. Atrasta, kad cukrų galima išgauti iš cukrinių runkelių. Tačiau tada augusių runkelių cukringumas buvo labai nedidelis, dėl to cukraus kainos labai pakilo.


Kai baigėsi karai ir prancūzai nebeblokavo prekybos kelių, vėl apyvartoje pasirodė iš cukranendrių išgaunamas cukrus. Cukraus gamyba iš runkelių atsidūrė nuošalėje.  Tačiau tokia padėtis išsilaikė tik maždaug iki 19 a. vidurio. Panaikinus vergovę ir išnykus pigiai darbo jėgai, cukranendrių cukraus kaina vėl šoktelėjo.  Tačiau tuo metu jau buvo išvesta cukrinių runkelių rūšis, cukringumu nenusileidžianti cukranendrėms. Prasidėjo naujas cukraus istorijos Europoje etapas.


Vis dėlto daugiau kaip pusė šiandien visame pasaulyje pagaminamo cukraus vis dar išgaunama iš cukranendrių.